Vakar mane barė. Mama. Mane barė, o aš džiaugiausi. Iki šiol apie tai, kad
vaikus bara, skaičiau tik knygose. Žinojau, jog bara už šunybes, kiaulystes
ir nepaklotas lovas. Pasiutusiai būdavo įdomu, kaip jaučiasi baramas vaikas.
Tačiau kad ir kiek stengiausi, nei mama, nei tėtis manęs nebardavo.

Nenešioju šaliko ir pirštinių, tačiau niekam nerūpi, kaip rengiuosi.
Nevalgau, tačiau niekas to nepastebi – kasdien pusryčiauju ir vakarieniauju
vienas, o valgant savaitgaliais tėtis prie stalo skaito laikraščius, o mama
pešiojasi antakius ir lakuojasi nagus. Tyčia gaunu blogus pažymius, tačiau
nei mama, nei tėtis į pažymių knygelę nežiūri.